Vaistininko profesija yra unikali ir reikalinga visuomenei, kaip paskutinis saugumo barjeras pacientui gaunant vaistą. Vaistininkų veiklos atsiskyrimas nuo gydymo yra patvirtintas istoriškai, vaistininkystės ypatumai yra tapę tradicija. Tačiau verslo ir kapitalo globalizacijos laikmetyje vaistininko profesija patiria didžiausius išbandymus, kuomet dėl pasaulinio vaistų gamybos ir realizacijos verslo augimo tempų bei dėl šio verslo konkurencijos yra pradedama taupyti vaistininko profesinės kvalifikacijos sąskaita. Tai kelia grėsmę vaistininko profesijos išskirtinumui ir išlikimui. Visuomenei tai gresia pavojais, kuriuos gali sukelti nesaugus vaistų vartojimas. Suprasdama, kad vaistininko profesijos ateitimi pirmiausiai turi rūpintis patys vaistininkai, Lietuvos Vaistininkų sąjunga siūlo vaistininkams sutarti dėl vieningų vaistininko profesijos dorovės principų bei vaistininkų elgesio normų ir jų laikytis dėl žmonių gerovės bei savo profesijos kultūros kėlimo, profesinės garbės išlaikymo. Pagrindinius vaistininkų etikos principus bei normas vienijantis kodeksas savo pobūdžiu yra rekomendacinis, jame išvardintos taisyklės gali būti pripažįstamos laisvu noru, ir taip būtų siekiama aukštos profesinės kultūros. Kodekso laikymosi garantas yra profesinės atsakomybės prieš šeimą, kolegas ir visuomenę įsisąmoninimas bei geranoriškas siekis ją išlaikyti.

Įžanga
Liberali vaistininko profesija tarnauja žmonių sveikatinimui, jos atstovų dėka galima tikėtis sėkmingesnio vaistų naudojimo. Šio kodekso, paruošto vaistininkų, paskirtis ‐ vaistininko profesinės kultūros kėlimas, gerų Lietuvos vaistininkystės tradicijų išlaikymas bei aukštų šiuolaikinės Europos kultūros standartų profesinėje veikloje įgyvendinimas. Kodeksas taip pat yra viešas vaistininko dorovės principų bei elgesio normų paskelbimas visuomenei. Kodekso nesilaikymas, jei tuo pat metu nėra pažeidžiami tesės aktai, nėra kaip nors teisiškai persekiojamas, pagrindinė sankcija prieš akivaizdžiai kodeksą ignoruojančius vaistininkus – neigiama kolegų nuomonė.

Nuostatos ir jų paaiškinimai
1. Vaistininko darbe pirminis rūpestis yra besikreipiančio dėl vaisto asmens sveikata ir tinkama profesinė paslauga jam. Vaistininkas turi palaikyti aukštą profesinę kompetenciją nuolat atnaujindamas reikalingas teorines žinias bei kaupdamas ir efektyviai naudodamas praktinę patirtį. Vaistininkas neturi išduoti vaisto pacientui, jei yra pats įsitikinęs vaisto parinkimo ar pasirinkimo klaidingumu.
2. Vaistininkas neturi perduoti atsakomybės išduoti vaistą pacientui kitam, nei vaistininko išsilavinimą turinčiam asmeniui. Vaistininkas turi jausti atsakomybę už suteikiamą jo vaistinėje farmacinę paslaugą, pasitikėdamas visų pirma savo, ar savo kolegų vaistininkų žiniomis.
3. Vaistininkas, išduodamas vaistus, turi būti vienodai rūpestingas kiekvieno paciento atžvilgiu. Vaistininkas turi stengtis nepažeisti paciento savigarbos, jo, ar jo globėjo teisės savarankiškai spręsti dėl vaisto įsigijimo, turi užtikrinti paciento teisę į konfidencialumą.
4. Vaistininko bendravimas su kitais savo profesijos atstovais turėtų būti grindžiamas siekiu išsaugoti profesinės paslaugos poreikį visuomenėje bei sveika ir sąžininga konkurencija, tarpusavio tolerancija ir pagarba. Vaistininkas, numanydamas, kad jam pačiam trūksta žinių ar patyrimo tam, kad maksimaliai pagelbėtų pacientui, turėtų bendradarbiauti su kolegomis ar medicinos srities specialistais, tuo pačiu turėtų išlaikyti konfidencialumą.
5. Vaistininkas turi geranoriškai bendradarbiauti su paciento gydytoju. Vaistininkas neturi sukelti paciento abejonių gydančio gydytojo kompetencija, net jei vaistininkas pastebėtų akivaizdžią gydytojo klaidą vaisto paskyrime. Dėl klaidos ištaisymo vaistininkas turi tartis su gydytoju, o ne su pacientu.
6. Vaistininkas turi nuolat rūpintis savo profesijos įvaizdžiu visuomenėje. Vaistininkas turėtų savo asmeniniu pavyzdžiu (gyvensena) populiarinti sveikatinimo idėjas visuomenėje. Vaistininkas turi būti visuomeniškai aktyvus ir savo visuomeniška veikla siekti, kad sveikatos reforma būtų veiksmingesnė ir racionalesnė, o visuomenės sveikatinimas gerėtų. Vaistininkas neturi dalyvauti komerciniuose renginiuose ar veikloje, kurie yra skirti vaistų naudojimo skatinimui ir kurie gali kenkti vaistininko profesijos prestižui, vaistininko, kaip humaniškos profesijos atstovo įvaizdžiui. Vaistininkas turi rūpestingai stebėti reiškinius ir atvejus, kai dėl neetiško vaistininkų elgesio gali būti pakenkta žmogaus sveikatai. Pastebėjęs tokius atvejus vaistininkas turėtų apie tai pranešti atsakingoms valstybinėms institucijoms, jei neetišką elgesį skatina teisės aktų netobulumas arba vaistininkų profesinėms visuomeninėms organizacijoms, jei neetiškas elgesys yra vaistininko žemos profesinės kultūros išdava.
7. Vaistininkas turi siekti savo profesijos žmonių didesnio vaidmens sprendžiant valstybinės reikšmės sveikatinimo problemas. Vaistininkas turi siekti kuo didesnio savo profesijos atstovų visuomeninių susivienijimų savarankiškumo valstybėje užtikrinant vaistininkų profesinės kvalifikacijos aukštinimą ir vaistinių, kaip sveikatinimo įstaigų, veiklos racionalų reguliavimą.